Po ilgos pertraukos

Beveik metai praėjo, kai rankose laikiau virbalus. Didelė pertrauka sakot? O gal tokios reikėjo, kad vėl rankose pajusčiau besivejančius siūlus. Kartais pertraukos, kurių neplanuojame, atneša daug gerų pokyčių.

Pirmoji pertrauka ( o gal visas tarpas), kai išvažiavau mokytis, palikau virbalus namuose ir pasinėriau į naujų potyrių bangą: mokslai, nauji draugai ir t.t.

Kaip ir dauguma, sukūrusi šeimą, besilaukdama vaikelio, gyvenimo tempui sulėtėjus, vėl prisiminiau tai, ką  taip seniai mylėjau - mezgimą. Juk tikra meilė nerūdija J ( ir nebūtinai žmogui, taip pat pomėgiams).

Vienas, antras vaikelis – darbų vis daugiau, laisvo laiko mažiau – hobiui laiko vėl sumažėjo. Tačiau antrasis mūsų sūnelis jau ūgtelėjo, ir aš vėl drąsiai galiu sakyti, kai labai nori, gali surasti laiko savo mėgstamai veiklai.

Jeigu nėštumo metu, ir pagimdžius, dažniausiai megzdavau jiems arba vyrui, šį kartą planuoju megzti sau. Man skamba egoistiškai, nes kažkaip norisi DUOTI, o ne pasilikti sau, tačiau šį kartą (galbūt ir vienintelį) megsiu sau.

Nežinau kaip jums, bet man dažnai mezgimo pradžioje sugalvotas modelis galiausiai gaunasi visiškai kitoks. Kartais net, tarkim, galvoju, kad bus liemenė, o žiūriu, jau visą kombinezoną numezgiau J. Tad šį kartą garsiai nesakysiu, ką planuoju, bet būtinai pasidalinsiu jau numegztu produktu.

Gražios likusios žiemos visoms, kurios nepamiršta pasidžiaugti gamta, kuri tokia graži ir rami, šalta, bet tuo pačiu taip šildanti sielą.

O jums būna, kad nebegalite megzti, o paskui nebegalite nemegzdamos? Labai įdomu...